Jaukus namas amerikietišku stiliumi

Namas ant Nikolino kalno – tai jau trečias užsakovės Gulios Achmečinos ir architekto Sergejaus Barabadzės bendras darbas.

Šeimininkas nusipirko ant Nikolino kalno jau pastatytą ir įrengtą namą, kuris buvo pilnai paruoštas gyventi. Nuo šio momento mūsų istorija tik prasidėjo: šeimininkas ten neapsigyveno, o kreipėsi į architektus su prašymu viską, kas buvo name, išvalyti ir sunaikinti, ir sukurti interjerą iš naujo. Vienintelę išimtį paprašė padaryti namo viduryje esančiai koklinei krosniai: ją paliko ir, kaip sako Sergejus Barabadzė, atsižvelgiant į ją kūrė interjerą, stengėsi, kad ji maksimaliai „susidraugautų“ su aplinka, parinko spalvinę gamą, apgalvojo pagrindines interjero temas tam, kad krosnis „užgrotų“.

Didžiuliai namo plotai visoje erdvės galybėje atrodė gana nesuprantami. Išplanavimą paliko tą patį, apsiėjo be rimtų konstrukcinių rąstinio namo pakeitimų. Apsiribojo tuo, jog išpjovė mansardinius langus – kad į namą patektų daugiau dienos šviesos.

Nepaisant to, kad namo išplanavimas liko toks pat, visgi reikėjo apgalvoti, kokiomis priemonėmis galima būtų „išreikšti“ namą, suteikti dideliam plotui prasmę, aiškumą ir komfortą. Autoriai iš anksto sutarė interjero struktūrą kurti šviesos žaismo pagalba. Centrinę namo patalpą (pagrindinę svetainę) padarė tamsią. O „sparnus“ – virtuvę, valgomąjį ir kitas likusias pirmojo ir antrojo aukšto patalpas – šviesias. Perėjimo iš šviesaus į tamsų dėka sukuriamas efektas, kai šviesos srautai sueina į namo centrą. Ir atvirkščiai, iš svetainės šviesūs namo „sparnai“ dėl šviesos kontrasto atrodo lyg vaizdo perspektyvos.

Medžio fone turi būti ypač daug ryškaus dekoro. Medis – labai jautri medžiaga, kuriant jo dekorą, ir interjerą reikia kurti gana ryškų: ryškesnės spalvos, daugiau detalių, didesni akcentai. Nes kitaip, stipri dekoratyvinė medžio faktūra užgoš ir „praris“ aplinkines detales. Todėl buvo parinktos drąsios, ryškios spalvos: turkio spalva, žalia, mėlyna, salotinė… Bendrame ramių „žemiškų“ spalvų gamos fone ryškių spalvų plotai sukuria ypatingą nuotaiką, kurią savo planuose buvo numatę projekto autoriai. „Užsakovas pageidavo jaukaus šeimyninio namo. O ką reiškia jaukus? Juk jaukumo nori visi! Niekas nesako „noriu nejaukaus”… Gerai pažinodami šį žmogų, mes supratome, kad jis nori džiuginančio širdį, smagaus namo. Kad būtų daug šviesos, kad būtų ryšku, nenuobodu, malonu akiai. Toks namas pagyvina, kelia nuotaiką. Ir po įtemptos darbo dienos, ir per eilines išeigines“,- pasakoja Sergejus Barabadzė.

Architektai priskiria interjero stilių prie šiuolaikinės klasikos. Bet amerikietišku suvokimu – tai toks stilius, kuris JAV buvo laikomas klasika XIX – XX a. laikotarpyje. „Tai didžiulės patalpos, aukštos lubos, didžiuliai šviestuvai, masyvios sofos su faktūriniais apmušalais. Tai įrengta virtuvės-valgomojo-svetainės linija. Vietoj čia buvusios U formos virtuvės, mes suprojektavome didžiulę virtuvę-salą, iš kurios galima matyti visas bendros paskirties zonas: žmogus, dirbantis virtuvėje tampa dalyviu visko, kas vyksta aplinkui“,- aiškina Gulia Achmečina. Namas gavosi toks, kokį norėjo jį matyti ir autoriai, ir architektai. Vieninga nuomonė formuluojant užduotį privedė ir prie logiško, džiuginančio finalo.

Projekto autorė Gulia Achmečina:
„Kadangi mes su užsakovu vienas kitą gerai pažinojome, mes su juo praktiškai nederinome nei koncepcijos, nei stiliaus, nei dekoro. Rezultate, priimdamas darbą, šeimininkas lakoniškai pasakė, kad taip, sako, tai yra būtent tai, ko aš norėjau, jaučiu, kad man čia bus malonu gyventi. Toks įvertinimas – aukščiausias balas interjero autoriams.“

Šaltinis: www.salon.ru