Rąstinės pirtys

Rąstai buvo ir lieka kone populiariausia statybinė medžiaga namui, o juo labiau pirčiai. Rąstinė pirtelė puikiai „pritampa“ natūralaus peizažo fone, joje tvyro jaukumo ir saugumo jausmas. Iš gyvų rąstų suręsta pirtis išlieka gyva, kvėpuojanti, energetiškai palanki žmogui. Rąstų sienai nereikia jokio papildomo apšiltinimo, o dažnai ir garo izoliacijos. Vadinasi, statant galima supaprastinti vidaus ir lauko apdailą. Mediena turi gerą savybę sugerti šilumą, ilgai ją išlaikyti ir lėtai, neperkaitindama patalpos oro, ją grąžinti. Todėl rąstinei pirčiai labiau tinka lėtai kaistanti masyvi krosnis, negu greito kaitimo elektrinė saunos krosnelė. Nors rąstinėje statyboje galima pritaikyti daug šiuolaikinių technologijų, panaudojant papildomas medžiagas: stiklą, akmenį, ar modernias inžinerines technologijas, renčiant pirtį, laikomės įprastų namo statybai keliamų reikalavimų. Jei tik nestatote išskirtinės pirties, būkite sveikai konservatyvūs, tuomet turėsite geresnę pirtį už mažesnius pinigus. Jai ręsti verčiau raskite kokybiškai dirbančius meistrus, nes ištaisyti, kad ir nedidelę klaidą, kainuos nemažai.

Labiausiai paplitusi statybinė medžiaga – pušis, ji puikiai tinka ir pirtims statyti. Tačiau reiktų parinkti mažiau smalingą. Žinovai sako, kad už pušį geriau tinka drebulė, liepa, tinka ir eglė, juodalksnis, maumedis, kedras. Didesnį dėmesį reiktų kreipti į kokybišką medienos paruošimą. Pirčiai skirti medžiai kertami žiemą, kada syvų juose mažiausia. Iki statybos pradžios rąstai turi išdžiūti iki 18-20% drėgmės. Geriausia džiovinti natūraliai lauke. Žiūrime, kad mediena nebūtų pažeista kinvarpų, puvinio, nebūtų įskilusi svarbių laikančiųjų elementų tvirtinimo vietose.

Sienos

Jeigu nesiruošiate pirties žiemą kūrenti beveik kasdien, galite ją statyti ir plonesnę – iš pigesnių mažesnio skerspjūvio rąstų. Karštai iškūrenus, temperatūros skirtumo nepajusite, per neilgą maudymosi laiką ir šilumos nuostoliai nebus juntami. O statybos lėšų sutaupysite! Tą patį galima pasakyti ir apie papildomą pastato šiluminę izoliaciją – pirčiai ji nebūtina (išskyrus garinės lubų apšiltinimas). O štai su garo izoliacija yra sudėtingiau. Seniau jos, suprantama, nebūdavo, o pirtys ne tik buvo karštos, bet ir „laikė“ tikrai ilgiau nei 100 metų. O šiais laikais pastebėta, kad rąstinėse pirtyse be izoliacijos drėksta ir genda sienos. Priežastis paprasta – šiandien retas šeimininkas mūrija masyvią akmeninę krosnį, sukaupiančią pakankamai šilumos drėgmei iš sienų išdžiovinti net žiemą. Dažniau pasitaiko mažos metalinės krosnelės, kurios, baigus kūrenti greitai vėsta, palikdamos drėgnas sienas šalčio „globai“. Sienoje susikaupusi drėgmė virsta ledu ir kaupiasi. Taigi  jei norite pertis žiemą ir garinėje turėti gražias senovines sienas, pasirūpinkite galingesne krosnimi! O jei nutarėte taupyti malkas ir akmenis, įsirenkite garo izoliaciją ir apkalkite garinę lentutėmis, kaip ir karkasinėje pirtyje. Net ir turint pakankamai galingą krosnį, apatinį rąstų vainiką verta impregnuoti nuo drėgmės medieną apsaugančiomis priemonėmis.

Apdaila

Suręsti gražias rąstines sienas ir apkalti jas lentelėmis – kartais pasitaikanti klaida! Gražesnė nuo to pirtis greičiausiai netaps, o papildomai šiltinti jos nereikia. Kaip ir trukdyti natūraliam medienos kvėpavimui bei papildomai pirties ventiliacijai. Dėl tos pačios priežasties rąstų sienos pirtyje negalima dažyti, ypač jų vidinės pusės. Išimtis yra apatinis rąstų vainikas, daugiau nukenčiantis nuo drėgmės. Jį reikia apdoroti medienos antiseptikais. Seniau, kai rąstinės pirtys būdavo dūminės ir jų krosnys sukaupdavo pakankamai šilumos, po apatiniu vainiku tyčia palikdavo tarpus šviežiam orui patekti, apatiniam vainikui geriau džiūti ir nuo puvinio saugoti.

Sienos iš tašų

Kad ir kaip romantiškai atrodytų rąstinės sienos, kainuoja jos brangiai, o ir suręsti jas gali ne kiekvienas apsiimantis tai padaryti. Be to, tikrąją natūralių neapipjautų rąstų sienos šiluminę varžą nulemia ne didžiausias rąsto skersmuo, o apie 30% mažesnis sienos storis ties sujungimais. Įdomu, kad pirtį galima pasistatyti ir iš maždaug 12-14 cm skerspjūvio tašų. Nors ir nestoros tokios sienos, jos gerai laikys šilumą net ir žiemos metu, o jūs sutaupysite lėšų. Pirtyje juk negyvename ir aukšta temperatūra ten reikalinga neilgą laiką, per kurį žymesni šilumos nuostoliai nespėja susidaryti. Sienas montuodami iš tašų, žiūrėkite, jog tašai būtų gerai suveržti ir suspausti vertikalia kryptimi. Jei tai pavyksta, izoliacija tarp tašų nebereikalinga.

Durys, langai, ventiliacija

Kadangi rąstai „kvėpuoja“, garinė mažiau prišunta ir neintensyvaus naudojimo šeimyninėse pirtyse ventiliacija kartais neįrengiama. Tačiau tuo atveju rekomenduojame turėti nedidelį praveriamą langelį, galintį atlikti ir pirties vėdinimo funkciją. O šiaip ventiliacija labai pageidautina, nes tik ji užtikrina gerą pirties sienų išdžiuvimą po procedūrų. Tam tikslui kartais daroma ventiliacijos anga lubose, kuri maudantis laikoma uždara. Taupant šilumą, garinės durys tradiciškai būdavo žemesnės ir siauresnės nei įprasta, o jų slenkstis – aukštas. Šiandien tai jau ne būtinybė, o įdomus interjero akcentas.

Rąstinės pirties langai turi derėti prie pastato stiliaus. Todėl geriausi paprasti „kaimiški“. Tik jei sienos storos, o patalpos šildomos, verta galvoti apie paketinius. Virš langų ir durų staktų būtina palikti 5% jų aukščio plyšius, kad rąstai „sėsdami“ jų nesuspaustų. Plyšys prikemšamas pakulų ir uždengiamas lenta.

Parengė Rimas Kavaliauskas