Užmiesčio vila šeimai

Žydinčio sodo fone stūksančios rąstinės vilos atmosferoje juntama kažkas neįvardijamai prancūziško ir tuo pat metu patriarchališkai rusiško. Vienok, pasak pačios projekto autorės architektės Julijos Nesterovos, konkretaus stiliaus čia nėra: ši Pamaskvės vila – tiesiog namas, paprastas ir nerūpestingas kaip vaikystė.

SALON: kaip viskas prasidėjo?

Julija Nesterova: užsakovė matė mano darbus žurnale SALON-interior ir pasiūlė man suprojektuoti jų šeimai namą užmiestyje. Reikėjo apgalvoti viską – pradedant reljefu ir kraštovaizdžiu ir baigiant interjeru. Iš vienos pusės, gali daryti ką nori, iš kitos pusės – labai sunki užduotis, nes nėra už ko užsikabinti, aplink buvo vien tik ramunių laukai. Nuo pat pradžių apsisprendėme dėl rąstinio namo. Medis – gyva, šilta medžiaga, labiausiai tinkanti namui, kuris skirtas šeimyniniam poilsiui gryname ore. Iš kitos pusės, jokiu būdu namas neturėjo atrodyti kaip medinė troba, bavariško stiliaus ar Alpių namukas. Aš norėjau, kad interjeras būtų neutralus, neatpažįstamo stiliaus ir statybos laikmečio. Todėl, įvairių gudrybių pagalba, aš maksimaliai norėjau paslėpti „kaimiškumą“. Tos vietos, kur matėsi medis, buvo nudažytos šviesia, beveik balsva spalva. Vėlgi, tai daryta tam, kad medis atrodytų kaip fonas. Statybos truko keletą metų, todėl, kad „judančio“ medžio derinimas su daug statiškesnėmis medžiagomis (tapetais, plytom, plytelėm) pareikalavo sunkių technologijų ir konstrukcinio montavimo žinių pritaikymo. Bet visgi, tai buvo verta pastangų.

Namas nei didelis, nei mažas. Aptariant planuojamą namo plotą, apsistojome ties vidutiniu dydžiu – 800 kvadratinių metrų. Tai tinkamiausias plotas konfortui namo, kuriame nebus pastoviai gyvenama. Patalpos pagal funkcijas išdėstytos aukštais. Pirmasis aukštas – reprezentacinis. Čia yra svetainė su židiniu, valgomasis, mažoji svetainė, svečių kambarys ir tėvų blokas (miegamasis ir vonios kambarys). Visas antras aukštas skirtas vaikams. Rūsys – poilsio ir pramogų zona. Čia įrengta biliardinė, namų kino teatras, virtuvė ir pagalbinės patalpos. Dar yra nedidelis svečių namelis, kuriame įrengta pirtis. Abu pastatai išdėstyti taip, kad sklypo teritorija tampa nematoma iš pašalies.

S: Papasakokite plačiau apie interjerą.

- Interjerui turėjo įtakos mano įspūdžiai iš kelionės į Onflero miestą (Normandija). Iš pradžių norėjome vilą statyti kaip „namą ant vandens“. Dėl techninių priežasčių nebuvo įmanoma įrengti tvenkinio (šlaitas buvo netinkamoje pusėje), todėl šios idėjos teko atsisakyti. Tačiau kai kur išliko jūrinio motyvo detalės. Tai yra ir architektūriniai sprendimai, ir aksesuarai, ir priešinys juostelėmis. Statybos proceso metu koncepcija keitėsi, tačiau visvien išliko prancūziškos, belgiškos dvasios pojūtis, asociacijos. Taip pat yra ir rusiškų motyvų: aš norėjau, kad interjeras truputį primintų vilą iš praėjusio šimtmečio pradžios.

S: Čia daug pilkos spalvos. Ir apskritai visa spalvinė gama gana netikėta…

- Man patinka šaltos spalvos ir manau, kad mūsų klimatui jos tinka labiau, nei šiltos itališkos spalvos. O prancūziškoji pilka – mano mėgstamiausia spalva. Tiesa sakant, spalvinė gama kilo iš hortenzijos. Aš parodžiau gėlę užsakovams ir pasakiau, kad interjere vyraus būtent tokie atspalviai: švelniai pilkšvi, blankiai rožiniai, pilkai žali, „matinis auksas“.

S: Vilos sodas nėra būdingas Pamaskvės užmiesčio gyvenvietėms. Jis labiau primena sodą kažkur Europoje…

- Iš tikrųjų, sodo sprendimas paremtas europietiškomis tradicijomis: net nebuvo minties, kad šis namas bus apsuptas visžalėmis pušimis bei eglėmis. Jis labai skiriasi nuo kaimyninių sklypų tiek savo spalvomis, tiek forma. Žydinčių augalų spalvinė gama daug sodresnė ir įvairesnė, nei mes įpratę matyti. Kuriant sodą, mes pasodinome žemaūges formuojamas obelis, svyrančius gluosnius ir nuostabiąsias hortenzijas.

S: Kas Jūsų darbe buvo svarbiausia?

- Bet kurios gyvenamosios erdvės esminis dalykas yra ne stilius, ne baldai, ne spalvos. Visa tai antraeiliai dalykai. Man svarbiausia, kad namas būtų paprastas, teiktų džiaugsmo, nors jis ir pareikalavo milžiniškų pastangų ir daug vargo, ir, kad šeimininkai jame jaustųsi laimingi.

Projekto autorė Julija Nesterova:
„Tai mano mylimiausias projektas. Man nepaprastai pasisekė, kad turėjau tokią užsakovę: mes viena kitą supratome iš pusės žodžio. Interjeras man reiškia ne būdą kažkam kažką įrodyti, tai mano pojūčiai, suvokimas apie namą užmiestyje. Čia aš galėjau įgyvendinti tai, ką norėjau, o ne tai, ką reikėjo padaryti, kad būtų madinga ar atitiktų socialinį savininkų statusą. Rodos, man iš tikrųjų pasisekė sukurti jaukų namą, kuriame gyvenimas paprastas ir džiaugsmingas“.

Šaltinis: www.salon.ru